Burbaičių piliakalnis, vadinamas Piliuku, įrengtas Kražantės upės dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje, suformuotame Dzindziuko upelio santakos. Šlaitai statūs, į Kražantę ir upelį jie yra iki 25 m aukščio.
Piliakalnis nuo aukštumos atskirtas iškastu 30 m ilgio, 20 m pločio ir apie 2 m gylio gynybiniu grioviu. Viršuje suformuoja 13x10 m dydžio, 1,5 m aukštesniu rytiniu galu ovali, pailga, orientuota rytų-vakarų kryptimi aikštelė. Joje rasta grublėtos keramikos. Iš rytų į pietus ją juosia supiltas 8 m aukščio, 34 m pločio, į kraštus žemėjantis pylimas. Jis aukščiausias gamtos silpniausiai apsaugotoje vietoje - nuo aukštumos, kur jo aukštis net 10 m. Vakariniame aikštelės gale supiltas antras 1,5 m aukščio, 10 m pločio pylimas. Už pylimo šlaitas palyginti nuolaidžiai leidžiasi šiaurės vakarų kryptimi - Kražantės ir upelio santakos link. Šiame šlaite aie 15 m žemiau pylimo yra 20x18 m dydžio terasa. Joje taip pat aptiktas kultūrinis sluoksnis. Piliakalnyje vietiniai gyventojai yra atsitiktinai radę molinių verpstukų.
Pirmasis 1903 m. piliakalnį aprašė archeologas L. Kšivickis. Vėliau, XX a. septintame dešimtmetyje, jį žvalgė Lietuvos istorijos instituto ekspedicija, vadovaujama A. Tautavičiaus, o aštuntame ir devintame dešimtmetyje - Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai R. Olišauskas, G. Zabiela, B. Dakanis.
Pietritinėje piliakalnio papėdėje ir į pietvakarius nuo upelio esančiame lygiame lauke buvo senovės gyvenvietė. Jos kultūriniame sluoksnyje rasta lipdytos lygiu ir grublėtu paviršiumi keramikos. Radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Kražantės upė, pasukdama į šiarės rytus, intensyviai gilino dešiniąją vagos pusę ir ardė piliakalnio šlaitą. 1992-1994 m. Kelmės rajono savivaldybės ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos rūpesčiu atlikti piliakalnio išsaugojimo darbai: akmenų prizme ir bunomis sutvirtinta pašlaitė, drenuojančiu sluoksniu ir žoline danga sustiprintas šlaitas, išretinti ant piliakalnio augantys medžiai, įrengti laiptai bei kitos archeologijos vertybės pritaikymo rekreacijai priemonės.
Amžiams bėgant, pamiršus piliakalnį supylusios baltų genties vardą, sukurtas pavadavimas, kad jį kepurėmis supylę praeidami švedai. Užmiršus piliakalnio gynybinę funkciją, jis apipintas padavimais, kad kalne yra milžinų užkasta bažnyčia, o viduje buvusi skylė ir jei kas įmesdavęs akmenį, šis išlėkdavęs į viršų.
Nors piliakalnis nėra plačiai tyrinėtas, tačiau pagal aptiktus radinius manoma, kad šiame piliakalnyje I tūkstantmetyje - II tūkstantmečio pradžioje gyveno ir gynėsi žemaičių gentys.
